Sadhguru 100 dienų kelionė po Europą motociklu 2022. Misija - IŠSAUGOKIME DIRVOŽEMĮ.



Vienas žinomiausių šių laikų jogos mokytojas, mistikas ir aplinkosaugininkas, 64 metų Sadhguru šiuo metu motociklu keliauja po Europą, per 30 000 kilometrų, kalbėdamas apie DIRVOŽEMIO IŠSAUGOJIMĄ.  Antrą Velykų dieną jis turėjo lankytis ir Lietuvoje, tačiau deja, bet jam teko atkelti savo viešnagę kitam laikui. Kaip ten bebūtų mes ir taip begalo džiaugiamės, kad siekiama atkreipti žmonijos dėmesį į šią be galo svarbią temą. 

Ar dažnai susimąstote, kokioje žemėje augo daržovės? Ar stengiatės pirkti organiškas, netręštas cheminėmis trąšomis? Ar žinote, kad maistingų elementų nuolat mažėja? Jei būtumėte valgę apelsiną prieš 100 metų, jis prilygtų 8 šių laikų apelsinams.

Dirvožemis yra didžiausia ekosistema mūsų planetoje. Viename jo šaukšte rastume milijardus mikroorganizmų. Netgi daugiau nei pasaulyje gyvena žmonių, bet kiek iš jų bent kartą susimąstė apie šią problemą? Per pastaruosius 150 metų žemė jau prarado apie pusę gero dirvožemio resursų. Bijoma, kad dėl klimato kaitos vis daugiau žemdirbystei naudojamų plotų virs dykuma. Kas gali privesti prie didžiulio maisto trūkumo.

Žemė tiesiogine prasme yra maitintoja, kuri teikia augalams natūraliai susikaupusias maisto medžiagas. Gamta veikia ciklais. Gyvenimą baigusių augalų ir gyvūnų irimo produktai, susijungusia su dirvožemio mineraline dalimi ir maitina naujus augalus. Nuo senų laikų augalų šaknys būdavo paliekamos žemėje supūti tapti trąšomis. Tačiau dabar taip elgiamasi vis rečiau.

Mes jau 10 metų gyvename gamtoje, gražiame Strazdų kaime ir jei būdami mieste mes būtume skaitę tokią informaciją, greičiausiai tai būtų mus palietę, bet laikinai. Kol tokios temos yra toli nuo gyvo patyrimo, daug sunkiau tai suvokti.

Dabar kai gyvename čia, mes matome savo akimis kaip daugiametės pievos užariamos nepaliekant nei lopinėlio natūralios buveinės mikroorganizmams.

Matome kaip valomi miškai, miškeliai, krūmynai, visavertės paukščių peryvietės, su tikslu padidinti dirbamus laukus.

Matome, kaip kasmet natūralių pievų ekstremaliai mažėja, o chemijos, pesticidų, herbicidų ir kitų nuodų purškiama vis daugiau.

Matome, kaip kai kurie ūkininkai užarinėja po žiemos vėjo suneštas plastiko atliekas, nesivargindami jų surinkti.

Matome smėlio audras kylančias sausros metu, kurios primena postapokaliptinio filmo scenas. Labai norisi būti daug pozityvesniems, bet iš galvos nedingsta klausimas ar tikrai žmonija nesąmoningai sieks tokio scenarijaus kaip vaizduojama filmuose?

Susiduriame su vertybių ir požiūrių disonansu.

Tačiau iš kitos pusės juk negali pykti ant tradicinių ūkininkų, juk jie augina mums maistą, pagal esamas leistinas normas, kad žmonija nenumirtu badu... ir, kad galėtume degalinėje prie kavos nusipirkti šviežių bandelių...

Skundžiamės, kad pavasarį vandens telkiniai užteršti pesticidais. Gyvendami gamtoje mes matome, kaip iš ariamų laukų pavasariniais upeliais gausus kiekis vandens teka į upes, ežerus, o galiausiai į jūras ir vandenynus. Viskas susije tarpusavį. Darnos su gamta kūrimas yra mūsų visų reikalas, nes tai tiesiog mūsų visų sveikata.

Turėdami dabar jau savo gyvą patirtį, matydami kas vyksta aplink, mes suvokiame, ką reiškia švariai ir tvariai užauginti maistą, kodėl jis brangesnis, kodėl verta rinktis maistą iš patikimų savo darbą ir žmones mylinčių žmonių.

Tik gyvenant gamtoje supratome kaip viskas susiję, oras, vanduo, žemė, mikroorganizmai, gyvūnai ir žmogus...Mes kiekvienas esame svarbi ir atsakinga didelio organizmo dalis.

Tai gi, ką jūs ir mes visgi galime padaryti?

Pradžiai pradėti apie tai domėtis bei kalbėti, tapti dirvožemio balsais, kad kuo daugiau žmonių pradėtų suprasti situaciją, sužinotų ir susimąstytų, kur link einame. Tai turi būti aktualu ne tik mums, augalinių kultūrų augintojams, bet ir kiekvienam, norinčiam išsaugoti žemę ateinančioms kartoms.

Kitus svarbus mūsų žingsnis - palaikyti ūkininkus, maisto gamintojus, kurie puoselėja žemę, tvariai ūkininkauja, kūrių vertybė užauginti kuo pilnavertiškesnį maistą mums visiems.

Patys dirvožemio nenuodijame, tik keičiame laukus ir sėjame sideratus. Jie dar vadinami žaliosiomis trąšomis, saugo nuo ligų bei kenkėjų, daro teigiamą įtaką augalų, vaisių kokybei ir sumažina dirvos temperatūrų svyravimus. Dar galima būtų naudoti organines trąšas, bet kolkas to nedarome. Sėjame kanapes kartu su dobilais, kurie padeda palaikyti dirvos drėgmę ir bioįvairovę. Kas tris metus ant vieno sklypo auginame kanapes, o kitus 2 metus leidžiame žemei atsigauti, nesėjam kitų kultūrų. Be to, turime kelis hektarus natūralios pievos, kuri šiais laikas tampa tikra retenybė. Kartą užartas laukas į natūralią būsena atsistatinėja dešimtmečiais.

Meilė gamtai ir žmogui yra viena pagrindinių mūsų vertybių. Norime daryti, kas priklauso nuo mūsų, kad ją išsaugotume. Kaip pasakytų Sadhguru: "Kiekvienoje situacijoje yra dvi galimybės: būti problemos priežastimi, arba sprendimo dalimi."

Jei galite, pasidalinkite šiuo straipsniu, kad jis pasiektų kuo daugiau žmonių. 

 

Daugiau informacijos apie dirvožemį ir jo išsaugojimą rasite www.consciousplanet.org


Leave a comment

Grįžti į viršų