GYVŪNŲ GEROVĖ IR KAIP PRIE ŠIŲ KLAUSIMŲ PRISIDĖTI IŠ ESMĖS
Kodėl man tai svarbu, dalinuosi žemiau. Nors ir bijau, kad nepabėgtumėte, bet iš karto kviečiu tapti nevyriausybinės organizacijos GGI - Gyvūnų gerovės iniciatyvos ( GGI ) palaikytojais, nariais. Nepaleiskite vėjais savo 1,2% GPM. Jei niekam nepaskirsite, jie tiesiog sugrįš į valstybės biudžetą. Ši nevyriausybinė organizacija užsiima, gyvūnų NEPRIEŽIŪROS atvejų teisiniu nagrinėjimu ir viešinimu, visuomenės ŠVIETIMU, gyvūnų GEROVĖS klausimais, gyvūnų gerovę reglamentuojančių TEISĖS aktų pataisų iniciavimu, jų ruošimu. Žodžiu, čia ne gyvūnų prieglauda, tai realūs žmonės, kurie imasi savanoriškai nagrinėti nejudančius, ar užsistovėjusius klausimus iš esmės. Daugiau informacinis apie juos čia
Čia aiškiai išdėstyta kokiais būdais galima paremti GGI.
Tai gi, kokia mūsų patirtis? Kodėl man tai svarbu? Kaip žinote, gyvename ne tik arčiau gamtos, bet ir visai šalia mažo miestelio, greta kaimo. Deja, deja, bet nuo pat pradžių, prieš tuos 13 metų, realybės pamatymas, mane greitai privertė padėti į šalį tuos rožinius akinius. Gyvūnų laikymo ir veisimo klausimai, buvo ta vieta, kuri čia atsikrausčius, mane labiausiai šokiravo. Ilgai tyrinėjau ir pati stebėjau, kur tos žmogiškumo ir normalumo ribos. Visgi savo šeimos narių pririšimas prie grandinės ir net žiemą, prie -20 laipsnių laikymas neapšiltintose būdose, nepagalvojant apie jų gerovę, man niekaip nepasirodė su meilės jausmu susijęs reiškinys.
Katinukų veisimosi nepriežiūra. Sakymas, kad čia ne mano, o viso kaimo gyvūnai. Apeliavimas į tai, kad jie laukiniai, gyvena kaip nori, laisvi. Tuo tarpu, žiemos metu, matau kaip iš šaltos, apleistos klėties išlenda maži, vos kelių mėnesių kupstukai. Ir ką, greičiausiai jie pavasario nesulaukė, neištvėrė šalčio. Ir taip kiekvienais metais. Paklausus vietinių, ką jūs galvojate, kur jie dingsta? Sako, tai jie išsivaikšto savo keliais...Tie savi keliai, tai pvz. link rudens, kai ateina šaltukai, žiūrėk jau ir 2, 3 ar net 4 prie mūsų namų durų vis išlenda ieškodami maisto.
Vienas taip ėjo, ėjo ir galiausiai, prie mūsų, užsiliko iki didelių šalčių . Ir šis tikrai jau buvo laukinis, nes žmogaus neprisileido nei pro kur. Prie -20 laipsnių sunku buvo ramiai sau miegoti, žinant, kad kažkas už lango šąla. Lauke darėme jam visokias užuovėjas, slėptuves, bet kažkodėl, ten slėptis jis bijojo. Kai tik šiek tiek atšilo, kad galėtume užsikūrus židinį, kiek ilgiau palakyti pravertas duris, pradėjome jį jaukintis. Prie durų, viduje padėdavome maisto ir ramiai sėdėdavome, kol jis išdrįsdavo ateiti pasimaitinti ir kiek pasišildyti. Oj kiek buvo nepatirtų emocijų, kai katinėlis pajautė šilumą. Ir baisu ir taip gera. Po kiek laiko pasitraukėm ir jis šast, jau prie židinio pupso. Juk katinukai taip mėgsta šilumą. Kantriai prisijaukinome ir kol sveikas buvo, su juo turėjome išties stebuklingų patirčių. Nors ir tokių planų neturėjome, patyrėme tą neapsakomai magišką katino energiją. Bet vėl, dėja dėja, žinių neturėjome, o jis po keturių metų ėmė ir staigiai apsirgo. Vėl realybė pasivijo ir teko dar daugiau patirti ko nebuvome patyrę... Adekvačios informacijos kaip, pas ką ir kur kreiptis, taip staigiai, buvo labai sunku rasti.
Čia nebesiplėsiu, bet esmė ta, kad mes nepasirinkome turėti gyvūno. Tiesiog širdis neleido, taip palikti jį likimo valioje, gyventi valkataujant, ant išlikimo ribos.
Na, deja, bet aplink kaimus ir mažus miestelius dar labai daug tamsos, tiek savo gyvenimo kokybės matyme, tiek aplik esančių. Kai mes atsikraustėme, kaime nebuvo nei vienos katės ar katino. Tačiau kažkieno namus užpuolė pelės...Grynai iš praktinės pusės, taip ėmė ir užsisuko gyvybės variklis.
Juokas per ašaras. Nemėgstu tokių temų, mielai dalinčiausi tik kūryba ir grožiu...Tačiau, man apgauti save sunkiai išeina. Noriu pokyčių, kitokios realybės, turiu prie to prisidėti. Moteris, kuri į kaimą atsinešė katę, yra pasakius, kiek mes turime laisvės savyje, tiek jos galime suteikti ir kitiems, ir silpnesniems už mus...Labai įdomus teiginys...Iš tiesų, apie ką ta laisvė? Apie išjaustos visuotinės gerovės kūrimą ar apie abejingumą, neempatiją, skausmo, kančios toleravimą ir jo auginimą.
Nekalbu aš čia apie išties laukinius, miško gyvūnus, kurie galiausiai, jau ir ne tokie laukiniai…Bet čia jau kita tema, tad šiandien jos neliesiu.
Tiems kam jautri gyvūnų tema, kviečiu pamatyti visumą. Lietuva nėra vien miestai. Jei jaučiate, junkitės prie esminių pokyčių, bent mažiausiu žingsneliu.
Aš vis ieškojau kaip ir kur šioje temoje būtų galima prisiliesti prie šakninių klausimų. Ir galiausiai radau šią nevyriausybinę, bet išties, mano matymu, kompetetingą organizaciją. Tad esu be galo dėkinga, jos įkūrėjai Beatričei Vaitiekūnaitei, kuri daro realius, adekvačius žingsnius, kad gyvūnų gyvenimo kokybė Lietuvoje iš esmės keistųsi ir gerėtų.
GGI pasidalino, kaip du "žmonės" iškankino iki mirties savo gyvūną…ir čia tik viena iš, deja, bet daugelio istorijų. Sunku skaityti apie tokius atvejus, sunku ir suvokti, kad taip vyksta. Bet taip vyksta. Man baisu pagalvoti ir apie mastelį, kuris dar nepasiekia viešumos. Bet čia padės ne emocijos, o realios padėties suvokimas ir kiekvieno iš mūsų atsakomybės už norimą pokytį prisiėmimas.
Tikiu, kad tikrai daug žmonių myli gyvūnus ir nori kažkuo prisidėti, bet neturi supratimo kaip tą padaryti. Tai gi, yra žmonės, kurie tai daro profesionaliai, turi teisinį išsilavinimą, turi patirties, gilinasi, buria savanorių komandas ir į šiuos klausimus žiūri iš esmės profesionaliai. Tad ką galime padaryti mes, tai padėti jiems stiprėti, augti ir eiti į priekį.
GGI stebi kas vyksta su mūsų gyvūnų apsauga ir imasi realių veiksmų, kad ji vis didėtų. Stebiu jų kelionę ir jau nemažą kraitį su realiais padarytais žingsniais.
Paremkit kas galit šią organizaciją, skirkite 1,2% GPM ar kitokią paramą, kad veiktų, augtų ir rūpintųsi tuo, kas daugumai iš mūsų svarbu, bet tam neturime nei kompetencijų, nei laiko.
Pasekite juos soc. tinkluose ir būkite aktyvūs. Kad ir kaip nesinori matyti tokios realybės, gyvenant tokioje aplinkoje, supratau, kad pokyčiai įmanomi tik ją matant, suvokiant ir darant veiksmus.
Ačiū Jums, kiekvienam asmeniškai, kas išgirdote kvietimą.
Su meile, Eglė Akelaitytė Vertelkė.