MAŽŲ NAMŲ KEITIMAS Į DIDESNIUS

Ypatingai saugi ir unikali erdvė susikurta. Tačiau metai po metų ir pasirodė, kad tai tikrai nebus mūsų galutinė gyvenimo stotelė. Visų pirmą, elementariai, per mažai vietos pilnam gyvenimui dviese. Taip, tai nebuvo viskas. Visgi turim artimiausiame Širvintų miestelyje jau tikrai nemažą studiją kūrybai ir darbams. Bet namai, tokie. Daugeliui buvo nesuprantama, ką mes juose veikiame.  O esame be galo kūribingi, ir ko ten neprisigalvojome ir ko ten esame nepriveikę. Tiesiog suaugusių vaikų žaidimo kambarys.

Neturėjome nei tradicinio stalo, kur galėtume ramiai prisėsti ar patys papietauti, ar tradicinių svečių pasikviesti. Bet tuo metu tokių ir nenorėjome. Be viso to, čia mus ir draugai, ir tiems kam buvo aktualus toks gyvenimo būdas aplankydavo, ir tikrai labai originaliai, minimaliai, jaukiai ir linksmai sukurdavom bendrumą. Per tą laiką, daug visko patyrėme ir galiausiai teko pripažinti, kad norim judėti toliau. Vis dažniau savęs klausdavome, ką dar norime sukurti, patirti savame gyvenime. Iš šio etapo akivaizdžiai esame išaugę.

Mano mini namukas, tai erdvė, kurią aprėpiau, kuri nekėlė streso, kurioje, nuo visų atsitraukus, man visiškai saugu būdavo būti, ilsėtis ir net dirbti, nes tokias sąlygas pati sau susikūriau. Tačiau taip pat, tai erdvė, kuri laikui einant, būnant partnerystėje pradėjo trauktis, erdvės trūkumas pradėjo mus skirti, tarsi stabdyti augimą. Tarsi labai jauki ir sava, bet užsistovėjusi pelkutė. Ir tas jausmas, ar noriu likti šiame gyvenime taip iki gyvenimo pabaigos? O gal visgi noriu kurti kažką naujo, eiti ir pralaužt susikurtas ribas?

Mūsų su Titu atveju, didesnė erdvė buvo lygu nesaugumas, gausybė daiktų ir daug laiko užimanti buitis. Juk daiktams ar didesnei erdvei tarnaut nesinori...O turėti nuosavus namus arčiau gamtos, ir jei dar didesnius, visgi prabanga. Viso komforto turėjimas dvigubai ar net trigubai, ištiesų skaičiuojasi, nei gyvenant mieste. Plius būdami vaikai, dvi atskiras realybes sulipdėme į vieną. Abu, vaikystėje išsikraustėme iš itin mažų namų į didelius, naujus. Dar dabar prisimename tą naujų namų, dažų kvapą, tuos euforinius pirmus metus, kuomet laikas tarsi sustoja. Tačiau šeimose, santykiuose, laikui einant, taip pat daug kas pasikeitė. Tikroji realybė pasivijo. Vaikystėje, paauglystėje suaugusių nevystomų ir neauginamų santykių temą, suplakėme su didesnių namų turėjimu. Taip, susiformavo "tiesa" - dideli namai - nesaugu, sudėtinga, griaunanti santykius.

Bet ar tai yra tiesa? Ir taip, ir ne! Santykiai yra santykiai, jie vyksta ir progresuoja nepriklausomai nuo erdvės. O erdvę mes kuriamės patys ir tokią, kokie esame patys. Nemokant tvarkytis su buitimi, nemokant dėliotis prioritetų, nemokant apskaičiuoti savo jėgų, poreikių, norų ir lūkesčių, mokėdami ieškoti kaltų tik išorėje, atsiradusius nesklandumus santykiuose, greitai sulipdėme į vienį su didesne erdve.

Šią temą jau patikrinome. Santykius griauna savų ir šalia esančių esminių poreikių nepažinimas. Neatskyrimas poreikių nuo lūkesčių ir t.t. Erdvė yra tiesiog erdvė. Kuo mes ją pripildome, tai tik mūsų kūryba, mūsų įsinešti į ją jausmai ir įrašai. Ta pati erdvė gali ir labai tarnauti ir labai pakenkti. Per tuos metus, mes nuolatos kontempliavome gausos per materiją temą, ėjome ją tyrinėti iš visų pusių. Net ir mūsų verslas atsirado iš noro tyrinėti, pažinti, turėti savo unikalią patirtį. Kaip tai daroma, kaip tai veikia? Gvildenome ir turimus įrašus apie turėjimą ir aišku, kaip tai susiję su santykiais. Tad šią temą dalinai pradirbinėjame jau senokai.

Kai nuomojamės komfortiškas erdves keliaudami, jei jos jaukios, atitinka mūsų estetikos poreikį, kas mums abiems labai svarbu, kai ilsimės, mes mėgaujamės jose būti.

O čia kas kita. Žingsnis jau žengtas ir mūsų asmeninė erdvė užaugo. Prie savo mažojo namuko, per kelis metus, prilipdėme dvigubai ir dar truputį tūrio. Dabar grįžome į savus, bet jau stipriai pasikeitusius namus, kur erdvės stipriai padaugėjo, dar liko visi įsijaukinimo darbai. Mes abu kūrėjai, aš esu dizainerė, atrodo kokia čia problema, imk ir mėgaukis procesu. Ir dabar, kai jau nėra kaip žengti žingsnio atgal, supratau, koks visgi buvo sukurtas stiprus energetinis svoris ir prisirišimas, būtent, prie mano, tarsi iš japoniško filmuko, mažojo namuko. Jūs neįsivaizduojat kokia aš romantikė, o gal tiesiog man patinka į gyvenimą žiūrėti žaismingai ir netikėtai. Mes šuliniui, vandens pompos ieškojome ir radome tokią, kaip buvau mačiusi, būtent, japoniškame, gal H. Mijadzakio anime Ir kaip ji veikia, taip pat iš ten, prisiminiau.  Šiame namuke ir kartais išėjus į lauką, kai nebūdavo vėjo ir tarsi nei gyvos dvasios, jaučiausi, kaip mažasis princas savo planetose. O dar kai atėjo MAO (mūsų juodulis katinas su puse uodegos) pas mus, jo magiškas gyvenimas kartu....Taip stipriai prisirišau prie šios pasakos, ir dabar man taip nelengva visa tai paleisti ir toliau eiti į savo naujų erdvių, naujų namų ir gyvenimo kūrybą. Esu naujuose namuose ir nesidžiaugiu, o begalo gedžiu. Žiūrint kitiem iš šono, tai gi, kaip faina...jau nevyk Dievo į medį...ko tau dar trūksta...ir t.t...ir t.t. Tačiau aš eitu per savo unikalaus gyvenimo kelią, su savo unikaliu, jau prikauptos patirties bagažu. Ir šiam etape man beprotiškai liūdna…

Kodėl dalinuosi? Nes po tiek gyvenimo patyrimų, praktikų, supratau, kad tai normalu. Tik mažai kas tuo dalinasi. Visus šiuos procesus suvokiau, tik pati keliaudama savo keliu.

Atsisveikinimas su pirma, sava, saugia erdve, namų keitimas, nors ir į didesnius, įjungia visai kitus ir pačius giliausius saugiklius ir įrašus. Pradirbti juos galutinai, pasirodo įmanoma tik jau būnant procese. Ir mano atveju, šis procesas, sujudino gilumines užstrigusias programas, įjungė didžiulį nesaugumo jausmą.

Buvo momentas, kuomet viskas buvo išgriauta ir reikėjo pagyventi už namų ribų. Tas momentas buvo ypatingai sunkus, tuo metu net ir su MAO turėjau atsisveikinti. Atrodė, kad tikrai keičiu savo skūrą. Ir daugeliui tai atrodo visiškai keista, kad taip jaučiuosi. Jau nekalbu apie dabartinį mano žvaigždių išsidėstymą. 😉 😀 Šią temą tikrai paliesiu vėliau. Tačiau stebiu iškilusį labai nemalonų jausmą, kvėpuoju ir būnu su juo. Praeina ir vėl užeina, tik jau silpniau. Taip, erdvė dar ne pilnai įrengta, dar daug trūksta iki pilno įsijaukinimo ir procesas nebus greitas, bet žinau, kad čia ne apie tai. Kai kraustėmės į namuką, miegojome pasitiesę vos ploną pledą, tiesiai ant usb plokščių. Ten negalvojau apie jokius dizainus, viską darėmės savomis rankomis iš jausmo, su lengvumu. Be užuolaidų gyvenome gal pora metų. Be dušo ir vonios apie 10 metų. Buvo daug "nekomforto", bet jaučiausi tikrai pagaliau gyva. Tuo metu, ten jaučiausi saugiausia pasaulyje, tiesiog džiaugiausi, kad tai patiriu. Bet tuo pačiu ir pabėgau, pabėgau, atsiskyriau nuo visko, kad tai kas buvo per gyvenimą užgriuvę, po truputį numestų svorį. Tiesiog daviau sau erdvės ir laiko atsigauti ir išmokti jausti, kurti, būtent, savąjį unikalų gyvenimo kelią.

Dabar nakvojant pirmą naktį čia, prabudau iš siaubo, kur mano namai, kur mano namukas? Negi, jo tokio, koks buvo, jau daugiau nebeturėsiu? Tačiau ryte, vėl klausiu savęs, negi norėčiau grįžti ir likti tame pačiame, kame jau buvau ilgai užsibuvus? Ir atsakau, sau.. "ne", noriu rinktis naują GYVENIMĄ, dabar noriu rinktis kitus patyrimus, patirti gyvenimo kuo daugiau, noriu atsiverti jam kuo plačiau. Tad vėl jaučiu ką jaučiu, priimu, kvėpuoju, išbūnu su visu tuo kas yra šią akimirką.

Žinau, kad nebus taip kaip buvo, bet ir žinau, kad bus kitaip. Perlipus šį slenkstį atsivers naujas dangus ir kažkas labai vertinga. Juk šiame gyvenime esame tik svečiai ir to laiko ne tiek jau turim daug. Tad tiesiog jaukiai ir saugiai, visai nerizikuojant pramiegoti, būtų ypatingai gaila.

Sekančios temos KŪRYBA IR SANTYKIAI. Čia jau nemažai priminkyta taip pat, tačiau nersiu dar giliau ir tuo dalinsiuos. Ar pastebėjote, kad šiame laike stipriai padaugėjo pasidalinimų apie santykius, apie ilgalaikius santylius? Kai rasiu erdvės, pasidalinsiu kodėl 2024 ir dar laikas iki kovo galo, tiek visko daug kam iškėlė, būtent, šiose temose. Ačiū, kas skaitėte.    Kam norisi daugiau gylio užeikite ant mano asmeninio fb ar insta profilių ir pasekite.

Fb: Eglė Akelaitytė
Insta: Eglė_Akelaitytė_Vertelkė

O čia video, laida apie mūsų gyvenimą arčiau gamtos ir tas laikas, kai patys jautėmės tarsi "Mažasis Princas savo planetose". Viena iš laidų čia:  MANO VIETA