Ar grįšime į miestą?
Daržnai mūsų pakausia, tai kada grįšite į miestą? Arba. Tai ar nepasiilgote miesto? Na išties, ne tai, kad pasiilgom, bet jaučiam jo poreikį visai naujai. Vis aš pati bandau pajausti ko išties, jau dabar, man jame reikia? 10 metų atsiskyrimo, savęs ir kitų pažinimo su didesnėmis pertraukomis, per didesnį atstumą. 10 metų savų jausmų, poreikių, ryšio su gamta stebėjimo, tyrinėjimo ir atkūrimo.
.
Jautresnės ir subtilesnės energijos žmonėms, augus be leidimo būti savimi, be leidimo turėti savo erdvę, labai sunku suvirškinti, taip stipriai ir gausiai, taip subtiliai jaučiamą aplinką ir visą gautą informaciją. Tam reikia laiko ir erdvės. Dabar jau šio laiko pakako, tad prasidėjo kitas etapas. Dabar atėjo poreikis užsipildyti dar kitu pažinimu. Atėjo laikas jaučiant širdies vedimą pažinti norimas žmogaus istorijos dalis, pažinti žmogaus galias, gausos kūrimo ypatumus, sukurtus slėpinius, beribiškumą, dar giliau patirti kas ir kada įkvepia žmogų išsikelti dvasiškai aukštesnius tikslus, o kas ne. Norisi pažinti iš daug subtilesnės pusės bendros kūrybos, bendro buvimo ypatumus. Šiuo metu atsivėrė poreikis nerti ir sugerti mane traukiančios didžiųjų meistrų architektūros vingius.
.
Paklausite ką tai duoda, kam viso to reikia? O gi pajautus kas traukia, einant į tą pažintį, patirtį, ne duoda, bet veda dar stipresnio savęs pažinimo ir savojo potencialo atsiskleidimo keliu. Nepaisant šio jausmo, neleidžiant sau to patirti ar patiriant tą ką nusako kiti, be savęs pajautimo, dažniausiai žmogus užstringa vienoje vietoje ir energija sustoja tekėjus.
.......
Jei reikėtų rinktis, kurį miestą išsirintume šiandien?
10 metų gyvenant gamtoje, bandžiau pajausti ar yra kažkur mano vieta Lietuvos miestuose. Ir galiausiai atėjo suvokimas, visgi ne...šiuo metu savęs nei viename Lietuvos mieste nejaučiu. Nuo vaikystės teko daug keliauti. Pradžioje keliaudavau su mama, šokdama jos tautinių šokių kolektyve, per festivalius. Ten dažniausiai gyvendavome šeimose. O tai reiškė labai glaudų vietinės kultūros subtilumų pažinimą. Buvo begalo įdomu ir tokios patirtys, išties, jau tada plėtė ne tik savivoką, bet ir plačiojo pasaulio suvokimą. Vėliau, visą 10-metį daug keliavome su Titu, tiesiog pažinti kitus kraštus, įgauti naujų įspūdžiu, naujo įkvėpimo, patirti naujos energijos, kad gauti daugiau stimulo judėti savo keliais. Jaudulys vėl sukuteno pilvą, prisiminus Tailandą ir jame pirmą kartą pajaustą, taip ilgai nesuvoktą jausmą, kaip išties atrodo atsipalaidavę žmonės, koks jausmas būti tarp jų, koks vėjas tvyro ore, kai tokių, šviesiai nusiteikusių, vaikšto dauguma.
Dar vėliau, išsikraustėme į gamtą. Čia vyko nuolatinės vidinės kelionės, tad išorinių jau visai ir nebereikėjo. Na tiesa, kelios kelionės ir čia įvyko. Vykau į jogos retritą Italijoje ir pas draugus patirti, pajausti Portugaliją. Pajausti ar tai galėtų būti mūsų namai, ar tai mums artima.
Ir štai dabar vėl, po karantino, kai visi buvom uždaryti, po baisaus patyrimo dėl Ukrainos užpuolimo, mes vėl išvykome. Ir štai dabar per metus jau ketvirta kelionė su aiškia intencija. Vykstam ten kur traukia ir bandom išjausti ar tai galėtų būti mūsų vieta, ką ši vieta mums pasakoja asmeniškai apie mus. Venecija mus apžavėjo. Menai, amatininkų, menininkų kvartalai naujai sužadino smalsumą ir kūrybiškumą. Florencija visiškai pagavo į savo neįtikėtinos istorijos glėbį. Taip viskas pasirodė artima, pažįstama, praeituose gyvenimuose patirta. Čia, net gavau atsakymą į visą gyvenimą kankinusį klausimą. Tai kur mano vieta, kas aš šiame gyenime esu? Ar aš dvasinguolė ieškanti nušvitimo ar aš versli, ar kūrėja? Ir pasirodo aš esu viskas ir viskas gali tilpti viename...Taip stipriai ten tai pajaučiau. O šios energijos pripažinimas gali kurti stebuklus. Ir dabar Barselona.
Dar vienas visai naujas patyrimas. Jei įdomu ką ji mums atnešė, kuo pakrovė, kokį jausmą ji mums atnešė, skaitykite mano sekantį blog'o pasidalinimą.
Linkėjimai, Eglė iš Strazdų. :)
Leave a comment
X