Kokias patirtis mums atnešė Barselona
Ir štai Barselona. Ją patirti traukė jau seniai, bet taip ramiai, ne aistringai. Ir štai mes čia. Tik išlipus iš orouosto autobuvo, tas savas, savas jausmas. Tas jausmas, kad pagaliau aš namie. Saugu, jauku, ir gera.
Kas ten gero?
Visų pirma laisvės jausmas. Tas jausmas, kai esu ten kur ir priklauso man būti. Iš vienos pusės niekam neįdomu, kas tu, kodėl tu, ką tu. Iš kitos, tik paklausus ko nors, šilta, nuoširdi šypsena ir atsakymas. Ką nors užkliudžius netyčia, jokių piktų žvilgsnių, abi pusės su šypsena puola atsiprašyti. Na, gal kažkas ir paburba, bet man turbūt ten taip šilta pasidarė, kad ir burbėtojas mielas pasirodė. Vairuotojai autobuse, pasikeitus pamainai, pasisveikina su visais keleiviais ir dar pakalbina lyg senus gerus draugus. Atrodo tokie mažmožiai, bet sėdžiu tiesiog akis išpūtus ir stebiu.
Turgūs, turgūs, turgūs...kiekviename rajone, šviežių daržovių, žuvies, mėsos, eko produktų gausa...Visi pardavėjai pasitempę, gražūs, tikri profesionalai ir neužrietę nosies. Žemiški, paslaugūs ir neįkyrūs. Tai gi, kokybiško maisto greitas pasiekimas mums visgi didelė vertybė.
Menas, menas, menas, kiek tik nori ir kur tik nori. Čia jo tiek daug. Ir vėl tas laisvės būti jausmas. Muziejai, jų tiek, kad visą gyvenimą gali vaikščioti ir neatsivaikščiosi. Įžymiausi, aišku, nėra iš pigiausių, bet čia mes netaupėme. Žinojome kokį įkvėpimo bagažą išsivešime su savim. Aišku, turbūt nenuostabu, kad Antoni Gaudi savo energija čia viską apjuosęs. Ji tarsi tvyro ore. Lengvumas, dinamika viską persmelkia iš jo didybės.
Parkai, parkeliai, ilgas šilto oro sezonas ir Viduržemio jūra...Na ko tam žmogui, atrodo, dar gali prireikti. Buvo laikai, kai miestas buvo labai suspaustas nuo per didelio gyventojų skaičiaus. Visi pradėjo stipriai sirgti. Jau tuomet buvo imtasi veiksmų, miestas plėtėsi. Jausmas, kad tas laikas paliko miestui stiprū įspaudą, tad į šią vietą ir šiandien dedama nemažai pastangų. Greičiausiai dėl to ir gatvės šiais laikais kiekvieną naktį yra plaunamos. Viena super, super man svarbi detalė, tualetai. Viešų jų nematėm, bet jei prireikia, tai be jokių problemų. Niekam netrukdo, jei ateini į kavinę ir pasiprašai. Na, neveltui turbūt jų Betliejaus prakartėlės mini versijoje yra visiškai rimtas personažas, aišku, šiais laikais jau sukomercintas "kakojantis žmogiukas". Na idėja tokia, kad "kakoja visi". :D O jei rimtai, jie į šitą procesą žiūri lygiai taip pat paprastai ir rimtai, kaip ir į valgymą. Tiesiog tai labai svarbi mūsų gyvenimo dalis ir ji neturi būti kažkaip paslėpta, uždangstyta ir užmiršta. Tas žmogutis prie krūmo sukrūvele, tai ir derliaus, ir vaisingumo simbolis. :D
Ar yra minusų?
Šį kartą mūsų viešnagė buvo trumpa. Katalonijos senąjame, nerealaus grožio muzikiniame teatre, labai daug turistų, visi su striukėmis, kasdieniškai apsirengę ir jokio aprangos kodo nėra. Net jei ir vyksta tikrai aukšto lygio simfoninio orkestro su pasauline žvaigžde pasirodymas. Nori pasikabink paltą, nori neškis, pasikabinsi ant kėdės. Šiek tiek jausmo, ale orouoste. Koncertas buvo išties nuostabus. Ar čia pliusai ar minusai galima diskutuoti. Jausmas mums, kad vieni kitus dengia. Mes buvom turbūt vieninteliai išsipustę ir paltus pasikabinome, juk taip šventiškiau, patogiau ir gražiau. Tačiau man taip viskas tiko ir patiko, kad tiesiog nesureikšminau, buvau savo filme ir tiek.
.....
Katalonas gidas
Sutikus kataloną gidą, iškarto išgirdome gausybę nuoskaudų. Dirbtinės šypsenos neužsidėjo. Jis norėjo kuo daugiau pristatyti šių dienų realijas. Iškarto prijautė mums ir davė suprasti, kad esame panašaus likimo broliai. Sutapatino mus su katalonais, paminėjo ir ukrainiečius. Daugybė balkonų su vėliavomis, kurios reiškia maištą, sujungtos Ispanijos nepripažinimą, laisvo krašto troškimą...Net ir mums viešint, mūsų balkono apačioje, ištiko protestas ar tiesiog garsus katalonų priminimas apie save. Tuo metu viešėjo Prancūzijos prezitentas Emmanuelis Macronas. Gyvenimas verda ir čia. Kaip gidas sakė, jūs atostogose, dėl to jums čia viskas ir patinka. Ir taip, šiai dienai, mes daug mokomės valdyti savo dėmesį ir savo energiją skiriam tam, kas mus augina ir pakrauna.
Jei ieškoti minusų, visuomet juos rasime, nebus nei vienos vietos kur jų nebus. Bet stebint savo vidinį jausmą, galima pastebėti, kad čia mūsų kūnas jų ieškojo mažiausiai. Galima pajausti kur mūsų energija laisvai ir priimančiai teka, o kur iškarto puola ieškoti kas blogai.
Buitiniame lygmenyje, bendrame jausme ir energetikoje, nesiveliant į politikas ar kitus rimtus reikalus, jausmas buvo labai savas, kviečiantis ir priimantis. Tad kai reikės įkvėpimo, atsipalaidavimo ir tiesiog tekėjimo, jau žinau kur grįšiu. Beje, labai norėčiau čia ką nors ir kūrybiško nuveikti. Tad jei turit idėjų ir ieškote kūrybinės bendrystės, tokia žinutė visuomet bus laukiama. :)
Linkėjimai, Eglė Akelaitytė-Vertelkė iš Strazdų
Leave a comment
X