Leisti sau
Leisti sau. 🦋🌿 Šiandien, pagaliau tai padariau. Šiandien pagalvojau, kad noriu pagaliau atsinaujinti. Turiu kelis rankšluosčius, kuriuos naudojame rankom šluostyti gal jau 10 metų su viršum. Vis pajaučiu, kad jau norėčiau atsinaujinti, plius, juk turime savo kanapinius. Kodėl to nepadariau seniai? Bet, protas sako, seni dar geri, na, šiek tiek pasidėvėję, pora dėmių, kurios jau neišsiplauna, primena kažką iš senų laikų, bet vis tiek, juk švarūs ir dar galima naudoti.
Per šiuos 10 metų taip gavosi, kad labai panirau į energijų tyrinėjimą. Na, nors ir ilgai racionalus protas priešinosi, vis norėjo pagrįstumo, pasvėrimo ir kažkieno pritarimo, tačiau galiausiai buvo priverstas pasiduoti.
Kai sakome, manęs neveikia aplinka, visgi pakviesčiau pasitikrinti ar tikrai. Jei jaučiamės išties energingi, jei einame savo svajonių gyvenimo ir tikslų pildymo keliu, jei jaučiame pilnatvę, tuomet negaliu prie nieko prisikabinti. Tačiau jei bandome judėti į priekį ir vis atsiranda kažkoks stabdis, vis kažkas erzina, kažkas tarsi blokuoja kelią, tuomet pakviesčiau patyrinėti.
Taip, giliausiuose ir aukščiausiuose lygmenyse, viskas mumyse ir išties įmanoma taip save išsiugdyti, kad aplinka mūsų nebeveiktų. Bet šiame rūpesčių ir skubos pilname pasaulyje dažnai net nepastebime kaip maži niuansai gali mus erzinti, kurti nepritekliaus ir galiausiai skurdo energiją.
Jaučiu, kad noriu atsinaujinti, bet neleidžiu sau, dėl proto išvedžiojimų. Kodėl man tai naudinga? Kiekvieną kartą eidama pro šį seną rankšluostį nepastebimai jaučiu nemalonų jausmą. Protas sako, taip ilgai jį naudoti labai ekologiška, o siela liūdi, nes ir spalvų jau norisi visai kitų.
Bet šiandien visgi ta diena atėjo! Pagaliau paklausiau savo sielos balso. Paprašiau Tito, kad parvežtų iš studijos mums šiuos du mažesnius rankšluosčius su KANAPIŲ PLUOŠTU.
Na, štai, įvyko seno įsitikinimo paleidimas ir vidus išsilaisvino. Tiek džiaugsmo, mažmožiuose, save apdovanojant, patiriant, leidžiant sau atsinaujinti. Tiek akims, nes ši spalva labai tinka prie mūsų interjero, tiek juslėms, nes labai malonu jį liesti, tiek, juk žinom, kad šie rankšluosčiai išteis ypatingi.
Na ką, išties didelis iššūkis, savo gyvenimą kurti pagal jutimą. Ilgą laiką gyvenome pagal susirinktų koncepcijų rinkinį, protu vertinome kas yra gerai, kas blogai, kaip galima gyventi, kaip negalima, pagal kitų sukurtas teorijas. Ir šiai patirčiai esame begalo dėkingi, nes tik taip galėjome suprasti, kad toks gyvenimas nėra pilnas. Toks gyvenimas pagal šablonus neleidžia savęs tyrinėti kaip unikalaus, neleidžia sielai augti.
Upės srovės išjudintas mažas akmenėlis po dideliais akmenimis, turi jėgą išjudinti didžiausių akmenų laviną. Mažas, bet džiaugsmą nešantis pokytis, gali priminti skonį, kurio išties esame pasiilgę. Taip galiausiai galime atrasti ir savų didelių pokyčių kryptį.
Kaip jūs, ar pastebite, kad ilgą laiką sau kažko neleidžiate?
Ačiū, kad esate, kad galime dalintis savo atradimais ir džiaugsmais.
Eglė iš Strazdų. 😊🙌🦋🌿
Leave a comment
X