SICILIJA
Gegužę keliavome po Siciliją, tad šiek tiek pasidalinsime. Ši kelionė buvo daugiau nei kelionė tiek man, tiek Titui. Visų pirma atostogų labai reikėjo. Titui jau grėsė visišku pervargimu. Vadovų mokymuose sako, turint savo kolektyvą ar verslą, ilsėtis privaloma mažiausiai 7 savaites per metus. Ne šiaip ilsėtis, bet be kompiuterio ir telefono. Tad visai neplanuotai čia ir man taip nutiko, kad atsijungiau ir nuo telefono, ir storių kėlimo. O beveik be pertraukų, tai dariau daugiau nei tris metus.
Tai gi, ar pailsėjome. Visgi greičiau atsijungėme. Tiek išorėje, tiek mūsų viduje lydėjo daug kontrastų. Oras buvo netipinis. Neteko pagulėti prie žydro vandens ir tiesiog pasideginti, ko šį kartą mums taip norėjosi. Tad vėl gaug judėjome, daug keliavome.
Ką patyrėme? 1000-tinės metų istorinės gelmės ir šių dienų kontrasto. Daug žinučių apie savo giminę, savą praeitį.
Patyrėme klimato kaitos gyvas patirtis. Sunku buvo suvokti, kad daugybė nuostabių gamtos lopinėlių, čia kaip ir kokioj Portugalijoj, vasaros karštyje, tiesiog išdegė su visa gyvastim.
Iš kitos pusės pamatėme ir daug neaprėpiamo grožio, kokia gamta galinga atsigauti ir su dar didesne jėga atsistatyti. Tokių gražių, gausių įvairove pievų kaip čia, Sicilijos šiaurės vakaruose, dar niekur neteko matyti. Žydras vanduo ir mano mylimi kaktusai. Antikos laikų paminklai ir miesteliai su savo unikaliais architektūriniais šedevrais.
Tuo pačiu pamatėme ir to ko visai nesinori nei matyti, nei priimti. Ten kur paeita šiuolaikinio žmogaus, jausmas labai dviprasmis. Įvažiuojant į kiekvieną tolimesnį miestuką, kaimuką, milijoninių vilų kurortą, kelkraščiai nukloti išdarkytais šiukšlių maišais... Kažkas nesuvokiamo. Visgi čia stipriai įvertinom Lietuvos švarą. Tie keli suarti plastiko maišai Lieutvos laukuose visiškas menkniekis palyginus ką matėm ten...Dabar galėsiu šiek tiek atsikvėpti, kai yra su kuo palyginti.
Kas mus dar begalo įkvėpė, tai susitikimas su mūsų kolege Vilma. Šaltuoju sezonu ji pasirinko gyventi būtent Sicilijoje, Sirakūzuose, Ortige senamiestyje, kuris turi visiškai atskirą, savo ypatingą istoriją.
Nuo susitikimo su ja ir atsijungėm, ir pabuvom tik sau. O dienos čia maždaug tokios ir buvo. Lyg jau išlenda saulė, o galiausiai grįžtam suliję. 😁🙃 Vilma čia išnarpliojus kiekvieną Ortigios kampelį, tad mums vėl pasisekė, turėjom absoliučiai nuosavą gidę. Vieną vakarą net pavakarojom su vietiniais Vilmos draugais. Su jais ji susipažio per covidą, kuomet visai neplanuotai jai teko ten vienai pasilikti. Buvo tikrai linksma. Tik ryte sunkiau, visai esame atpratę nuo naktinėjimų.
Visą kelionę Titas gamino maistą. Taip jis atsijungia ir pasiilsi. Dabar jo virtuvės laikas ir jam puikiai sekasi. Sakė pratęs ir Lietuvoje šitą poilsio rėžimą. Na, labai tikiuosi. 😁Savo naminį maistą pasiimdavome visai diena, susidėję karštą į termosus, veždavomės piknykui. Kol turėjome savą virtuvę išties jautėmės puikiai. Na, bet teko ir atsijungti, ir nutrūkti nuo savo mitybos rėžimo. Suvalgėm ir šiek tiek picos ir ledų, bet iš esmės tik paragavom. Tačiau suma sumarum su maistu čia viskas yra puikiai, daugyvė galimybių. Ko nepaneigsi, tai čia buvo šviežių jūros gėrybių rojus, Lietuvoj to labai truks.
Ar verta važiuoti ten pavasarį, net sunku pasakyti. Vilma sakė, kad dabar, kiekvieni metai ten vis kitokie.
Leave a comment
X