Gamta yra gamta, ji tiesiog yra.






Ji veikia be išskaičiavimų pagal Visatos dėsnius. Stichijos, tai nėra koks kerštas mums, gamta kaip didžiulis organizmas visuomet siekia balanso, o mes esame tiesiog to dalis. Ji visuomet mus žadina, kad pabustume iš savo gilių sapnų, kur būname nuo jos atsiskyrę ir gyvename lyg viską žinotume ir gyventume amžinai. Nuo jos atsiriboti gali būti labai pavojinga. Jaučiant jai pagarbą, kad esam jos dalis, vienį su ja, galime
nepamesti ašies ir jaustis stipriais, kad ir kas benutiktų.
Šiandien įvykusi stipri audra su tikrai dideliais ledo gabaliukais, per 5 minutes atrodė sumaišė žemę su dangumi. Tokiose situacijose sugebėti išlaikyti savo ašį išties yra ką veikti. Ir nemeluosim, buvo tikrai labai baisu.
Sode gėlės, agurkai, cukinijos ir t.t. viskas sumalta į miltus. Šiltnamio pietinė pusė visa apšaudyta, stogas išlankstytas, nukentėjo ir mašinos veidrodėlis, stogas pasidabino apvaliomis duobutėmis, o ir namo stogo dalis, kuri buvo padengta nuo vėjo, išties tvirta plėvele, tiesiog akimirksniu tapo visiškai kiaura. Bevaikštant sodu, širdį stirpai suspaudė pagalvojus apie mūsų kaimynus gėlininkus, daržovių augintojus, tuos kurie patyrė dar daugiau nuostolių. Tuo pačiu, pajutau dėkingumą, mūsų kanapių laukai, kur kas toliau nuo šios praūžusios audros ruožo.
Audra prasidėjo akimirksniu, stipri liūtis kaip iš kibiro, vėjas tarsi viesulas pučiantis į visas puses ir pusės kumsčio ledukų kruša. Tuo metu labiausiai išsigandom dėl mūsų Mao. Bandėme gaudyti terasoje, bet jis išsigandęs, nesiorentuodamas, išbėgo tiesiai į audrą ir ledukus. Jau visokių minčių buvo, juk išties dideli ledukai, net stiklus išdaužė. Po visko ilgai jo neradome. Bet galiausiai po dviejų valandų grįžo, išlindo iš savos slėptuvės. Jo grįžimas mus iškarto atleido nuo viso patirto šoko, streso ir visa kita jau pasidarė ne taip ir svarbu. Svarbu visi gyvi, sveiki ir pagaliau saugūs.
Tačiau po kelių valandų ir vėl teko sunerimti, dėl ledukų padarytų nuostolių, pasirodo lietus permerkė mūsų elektros skydinę. Per dureles Titas pamatė didelį dūmų kamuolį. Ir vėl Titas išsigandusiomis akimis įpuola į namus ir sako man, skambink 112!!! Gaisrinė tikrai greitai atvažiavo, bet ačiū aukščiausiom jėgom, kad jos ir vėl neprireikė, spėjome viską atjungti ir ugnis nebeįsiplieskė.
Na ką, buvo ir dar daugiau momentų, dėl kurių Titui susidėjo šiokia tokia rūpestėlių krūvelė. Bet galiausiai, prieš pradedant galvoti kaip atstatyti audros padarinius, pirmiausia reikėjo patiems nurimti ir atrasti vidinę ramybę.
Ir taip, čia vėl patikrinimas ar esame savame kelyje ar turime jėgų atsikelti, o gal vėl atėjo laikas ką nors keisti.
Tad šiandien, dar kartą turime progą apsidairyti ir padėkoti sau, artimiesiems, tai pačiai gamtai, kiek visko mes jau turime. Apsidairyti ir dar kartą pasitikrinti kokių vertybių vedami einame šiuo gyvenimu, ko siekiame, ką kuriame ir ar tai yra esmė, ar nepamiršome ko nors daug svarbesnio. Tokie įvykiai ir išties gązdina ir tuo pačiu labai augina. Tad kviečiu ir jus visus paieškoti, o ką visgi mano gyvenime gali duoti gero tokie įvykiai? Apie ką vėl kviečia pagalvoti? Nuoširdžiai ieškant, visuomet atsiranda atsakymai.
O kas visgi mums padėjo nepanikuoti ir įsižeminti ekstremalioje situacijoje?
Apie mūsų kanapių arbatos ekstrakto saldainiukus ir kanapių žiedų ekstraktus dalinomės jau nekartą. Šios puikios priemonės ir šį kartą mums labai pagelbėjo. Ekstremaliausiu momentu padėjo nurimti, susiimti ir sugrįžti į save. Kas be ko, vėliau prijungėme ir meditacijas, kurios galutinai padėjo susigrąžinti vidinę ramybę, bet pirmai pradžiai šios turimos kanapinės priemonės mums buvo labai gerai. Visgi dar kartą įsitikinome kokios jos visapusiškai naudingos.
Kai pamačiau, kad Titas labai staigiai ir intensyviai, tikrai įsitempęs, skanuoja aplinką, reaguoja į esamą situaciją, iškarto jam nunešiau ir padaviau kanapinį saldainiuką. Po visko, jis man padėkojo ir pasakė, koks buvo jam jautrus ir įsimintinas šios akimirkos sustabdymas. Sakė, tarsi pažadinau jį, iškarto padėjau įsižeminti ir nurimti.👌


Leave a comment