TRADICINIŲ ŪKININKŲ SUKILIMAS IR KAIP JĮ MATOME MES
Paskutinėmis dienomis suintensyvėjo mintys ir mums labai svarbūs klausimai. Kas mes kaip Lietuva esame? Ar mes trečio pasaulio šalis kitiems tiekiantys tik žaliavas, atiduodantys paskutinius savo švarios žemės lopinėlius? Ar mes esame ir galime būti kažkas daugiau?! Ar mes galime būti vertingi ir geidžiami savo kurtais produktais užaugintais tvariuose ūkiuose, kurie žino ir supranta, kad gamta yra tiek mūsų fizinės tiek psichologinės sveikatos šaltinis? Ar mes galime didžiuotis savo turima gamta ir ar norėtume ja grožėtis kviesti užsienio svečius? Kokios Lietuvos mes norime patys?
Šis didelis, grubus ūkininkų suvažiavimas buvo reikšmingas įvykis ir mums patiems. Kuomet atsikraustėme gyventi į Strazdų žemę, arčiau gamtos, po kelių metų pasijutome labai naivūs. Tik tada pradėjome matyti skaudžią realybę. Supratome, kad gyvendami mieste, besirūpindami tik savo karjera, mes visiškai nesigilinome kas vyksta su mūsų žeme, miškais, gamta. Per 10 metų mes pamatėme daug, o su tuo susitaikyti tikrai sunku, nes tai prilygtų mirčiai.
Aplink mūsų namus buvo viskas suarta ir nupurkšta ūkininko, kuris išsinuomavo žemę. 10 metų gal ir daugiau šios pievos buvo tik šienaujamos. Paskutiniais metais net krūmus, kuriuose buvo užsiveisusi neapsakomai didelė natūrali paukščių perimvietė, visus išrovė ir išvežė "čipsams". Buvo labai geros kainos, jokie mūsų prašymai išpirkti žemę ar išnuomoti sklypą nepadėjo. Nesileidžia į jokias kalbas ir viskas. Jokio kompromiso. Pirmoje vietoje mums yra gamta ir balansas su ja. Mes patys kiek įmanydami saugome natūralios gamtos likučius. Supratome, kad tik pažinę gamtą, lyg savą motiną, išmokę ją gerbti, mylėti, tausoti, galime sugebėti pažinti, suvokti, gerbti ir išties mylėti save.
Upių pakrantės suartos ir nupurkštos, net prie pačių ūkininkų namų, teršalai iš laukų sėkmingai subėga į jas. Visoje Lietuvoje skelbiama ekstremali padėtis dėl upių ir kitų vandens telkinių užterštumo. Nėra jokio vertybinio pamato, kuris kurtų ilgalaikę vertę ir kokybę. Gyvenama šia diena. Jei tik įstatymai leistų, ranka nedreba, nes tai pagrindinis argumentas, “viskas pagal įstatymus”.
Mes patys, nesulaukėme jokio palaikymo iš valstybės institucijų ir aplink savo namus galimybės auginti ekologiškai. Jokios apsaugos zonos. Savo kanapėms auginti švariai, turėjome ieškoti sklypų kitur, nes gretimame sklype ūkininkas vykdo chemizuotą žemdirbystę. Tiesiog matėme piktus žvilgsius ir girdėjome tokias frazes:"... netrugdykite žmonėms dirbti...".
Situacija tokia, kad jeigu nebūtų visai saugiklių, tai jau visos pievos, paukščių perimvietės, pelkės ir miškai būtų paversti dirbamomis, chemija nupukštomis žemėmis be jokio pasigailėjimo ir sąžinės graužaties. Kiek mes bandėme bendrauti, tik girdėdavome apie hektarus, kiekius ir neefektyviai naudojamą žemę (na, jei ji yra nedirbama). Nei iš vieno negirdėjome, kad ką nors kalbetų apie gamtą kaip vertybę, norą ieškoti kompromiso.
Ir kadangi į Vilnių suvažiavo tūkstantis vienetų technikos, spendžiant iš plakatų ir jų turinio, greičiausiai toks mąstymas veši ne tik mūsų krašte.
PASISAKYMAI IR IŠDIDINTI UŽRAŠAI PROTESTO METU:
Ūkininkė iš Biržų rajono nuo scenos ūkininkų proteste:
“ Griežlės kiaušinių nededa, kiaušinius deda vištos, tai kam jas saugoti? “
Giedriaus Širkos ornitologo atsakas:
"Su visa pagarba ūkininkams, tokiais lozungais jūs diskredituojat save ir tikrai neieškot dialogo.
Griežlės kiaušinius deda ir iš jų išsiritę maži griežliukai žūsta po mulčiatoriais birželio mėnesį." . P.S. mūsų makete griežliuko atvaizdas iš interneto platybių.
Kiti užrašai: "KIENO SĄSKAITA SAUGOME MIŠKUS?"
"ATKURTI PIEVAS, PELKES, TAI DAR IR BAUDŽIAVĄ ATKURKIM?"
"MES SAKOME GANA! REIKALAUJAME SAUGOTINŲ TERITORIJŲ, PAVIRŠINIŲ VANDENS TELKINIŲ, APSAUGINIŲ JUOSTŲ, BEI ZONŲ PLĖTRĄ, VYKDYTI NE ŽEMĖS SĄVININKŲ SĄSKAITA." ???....
....
Klaidų yra padaryta daug, neišspręstų situacijų, kurioms reikia komplesinio sprendimo tikra yra ir tuos klausimus reikia spręsti. Kad ūkininkas kaip profesija yra begalo svarbus visuomenės veikėjas yra faktas. Tik visa esmė iš kokių vertybių yra veikiama. Vienos gali duoti tik momentinę naudą ir ilgalaikę griūtį, kitos gali kurti išties didelę vertę ir ilgalaikį klestėjimą. Čia ir yra visa esmė.
Bet kuriuo atveju toks požiūris, koks dabar yra į gamtą ir žemdirbystę yra tiesiog pasenęs, labai kenksmingas visiems ir patiems ūkininkams. Tad ši vieta, norime mes to ar nenorime tiesiog neišvengiamai keisis. O skausmingiausia bus tiems kas nesugebės su tuo susitaikyti. Liūdniausias faktas, kad tam kas sunaikinta, prireiks daug laiko atsigauti, užaugti, tiek iškirstiems seniems miškams, tiek nualintiems nuo chemijos laukams ir vandenims. “Visiškai nualintiems dirvožemiams atsistatyti reikia nuo 50 iki 100 metų. Mes net sunkiai galime įsivaizduoti, koks tai ilgas procesas. “ 15min. lt komentavo N. Zableckis.
Plačiau šia situacija dalinosi ir viską gražiai sustatė į savas vietas aplinkosaugos kualicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė
Tad ištiesų mes džiaugiamės, kad įvyko šis "pasirodymas". Pagaliau atsirado mūsų visų šansas pamatyti objektyvią realybę iš tikrai daug pusių. Jausmas, kad arba čia galimybė visiems susiimti ir staigiai reaguoti arba … net nenoriu įgarsinti to antro varianto…
Vėl ir vėl dalinuosi kuo tikime ir ką norime kurti mes. Visomis jėgomis mes už tokią “nišinę”, aukštos kokybės ir produktų Lietuvą. Mes už tokią Lietuvą, kurioje kiekvienas lietuvis didžiuojasi savo šaknimis, stipria patirtimi ir iš to susiformavusiomis vertybėmis. Didžiuojasi ir puoselėja savo žemę, vandenis, miškus ir visa kas gyva. Gali tiek daug sukurti vertingo kartu. Gamta yra kiekvieno iš mūsų turtas ir už ją atsakingi esame kiekvienas iš mūsų. Tad šioje vietoje ir visi iki vieno privalome būti aktyvūs ir imtis veiksmo.
Šilčiausi linkėjimai, Eglė iš Strazdų.